Scenos baimė

Pranešimo, kurį pristatė Virginija Savickė-Makūnienė, Rimvydo Žigaičio menų mokyklos direktorė ir mokytoja, Kazlų Rūdos savivaldybės muzikos mokytojams 2013 m. lapkritį, tezės.

 Scenos baimė lydi kiekvieną, kuris į ją eina: ar skaityti pranešimo, ar deklamuoti eilėraščio, ar dainuoti, ar groti. Kaip mokytojas galėtų padėti mokiniui, besiruošiančiam eiti į sceną? Tai ilgalaikis ir vis naujų būdų reikalaujantis psichologinis darbas. Mokytojams šis jausmas taip pat pažįstamas. Tačiau reikia nepamiršti, kad šis jausmas yra labai individualus, todėl norėdami padėti vaikui, turime žinoti, kaip būtent jis jaučiasi.

Ši būsena, pasirodo, yra viena iš archajiškiausių žmogaus prigimtyje. Senais akmens amžiaus laikais daug nukreiptų į vieną žmogų akių (žmonių ar žvėrių) jam reiškė grėsmę gyvybei. Kažkokius savo protėvių būsenos atspalvius mes jaučiame papuolę į panašias aplinkybes – kai į mus nukreipti atidūs susidomėjusių žmonių žvilgsniai. Mokytojai ir pranešimo klausę aktyviai koncertuojantys vaikai, atsakę į klausimą; ko būtent bijo vaikas scenoje, viena iš pagrindinių baimių scenoje pažymėjo, jog bijo daug klausytojų, kitų dėmesio.

Pranešimą pristačiusi mokytoja Virginija visas problemas, susijusias su scenos baime ir galima mokytojo pagalba vaikui, susistemino į „dekalogą“ problemų, ties kiekviena apsistodama ir kviesdama kolegas mokytojus diskusijai.

Štai tas dekalogas:

  1. Šypsotis. Tai reiškia abipusį geranoriškumą: jei atlikėjui nelengva nusišypsoti, tai lai jam nusišypso jo mokytojas, komisija ar tėtis su mama.
  2. Kvėpuoti. Tai yra – išsiaiškinti fiziologinius kūno pojūčius stresinėje situacijoje. Ar labai jie trukdo, ką daryti? Gal verta išmokti taikytis su jais – drebančiom kojom, plakančia širdele, drėkstančiomis rankomis. Pabandyti ne stresinėje situacijoje groti/dainuoti su šiais „trukdžiais“, pvz. padarius 10 pritūpimų.
  3. Pabūti su savimi. Ar tiesiog savimi. O gal mokytojas labiau bijo už vaiką? Dreba dėl savo prestižo?..
  4. Atsikelti anksčiau. Arba išsimiegoti. Tiesiog padėti vaikui suplanuoti tą svarbią dieną (pasitelkiant tėvus), jei laukia atsakingas pasirodymas – konkursas, egzaminas ar pan.
  5. Nevalgyti. Bent pusvalandį prieš sceną. Dainorėliams ir skaitovams: varškės, šokolado, obuolių.
  6. Drabužiai. Ugdyti vaiko sceninę kultūrą, pagarbą klausytojui. Ypač svarbu patogi (bet estetiška) avalynė. Jei reikia specialios aprangos (tautinio kostiumo ar pan.) – mokytojas privalo pasidomėti visomis detalėmis. Išpuoštas ar tvarkingai aprengtas vaikas širdelėje jaus šventinę nuotiaką.
  7. Ramios išvakarės. Jos bus, jei tikrai pasiruošta, daug repetuota, vaikas supažindintas su aplinka, aptarta publika ir – pagal galimybes –  atsiribota nuo bereikalingų dirgiklių.
  8. Jokių raminančių. Geriau išnaudoti streso išskirtą adrenaliną emocijoms sustiprinti, o ne užslopinti emocijas tabletėmis. Ir – jokių energetikų, jei ištiko nemigo naktis. Priminkime vaikui, kad jaudinasi visi. Ir visi tai žino.
  9. Tikėti. Ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, bet kuriuo atveju po pasirodymo pagirti, o klaidas panagrinėti vėliau. Galima išmokti visokių ritualų.
  10. Pasimelsti. Tiesiog išmokyti vaiką pamedituoti paskutines sekundes prieš lipant į sceną. Išaiškinti vaikui, kad beveik visiems tada atrodo, jog nebežino nieko… O scenoje leisti vaikui ramiai pasiruošti pasirodymui.

Šio pranešimo santrauka, papildyta jį klausiusių mokytojų mintimis, manome, pravers visiems, besiruošiantiems išleisti vaikus į sceną ar patiems lipant į ją. Ir vis tik didžiausią stresą mokytojų ir mokinių nuomone sukelia mintis, kad suklys… Tai verčia pamąstyti, ar verta scenoje reikalauti iš vaikų muzikuoti atmintinai.

  
Jūsų komentaras

Please enter your name

Please enter a valid email address

Please enter your message

KAZLURUDA.INFO – naujienos, įvykiai ir aktualijos © 2021 Visos teisės saugomos

WEB sprendimas: BEON

TVS: WordPress